Nebeskaldoma gliukoze-pereina į riebalus,sukelia uzdegimus,artrita.didelis visceraliniu riebalų kiekis skatina alkį demencija

Ar aš laimingas toks, koks esu? Kokį save aš pateikiu kitiems ir kokį mane mato kiti? Ar aš bijau mirties? O gal labiau nerimauju dėl artimųjų mirties ir savo vienatvės? Ar tai, ką veikiu, prasminga? O gal tik automatiškai kasdien darau tai, kas jau tapo skausmingu įpročiu?

Visi šie klausimai tai iškyla, tai vėl nustumiami į užmarštį, stengiantis nejaukti jais patogios kasdienybės. Bet net ir nuslopintas filosofinis klausimas nenustoja egzistuoti. Nežinau, ar laimingesni tie, kurie jį nutyli, ar tie, kurie palengva bando prisijaukinti, judėti arčiau atsakymų, net ir suvokdami, kad jų gali niekada nebūti.

Turbūt tai išvirkščias Doriano Grėjaus kompleksas: kaip ir daugelis žmonių, kažkur giliai viduje esu susikūręs savo nesenstantį, gražų, tobulą portretą, o išorinis apvalkalas vis labiau yra ir genda… Kad ir kaip būtų, vis sunkiau žiūrėti į veidrodį, nepažįstu to tipo, nesuprantu, iš kur jis išlindo. Neprisimenu. Tačiau kartu su sąnarių ankštumu traukiasi ir atmintis, o gyvenimas vis labiau persikelia į prisiminimus. Egzistuoja netgi toks terminas – „ageism“, pagyvenusių žmonių diskriminavimas, nors politikai kalba apie pensininkų teisę į darbą, gąsdina, priima įstatymus, darbdaviai jų nebenori, ir tiek. Sakoma, senatvė – tai patirtis. Hm. Kam tos patirties reikia, patirtį pakeitė „Google“, o močiutes – daugiafunkciai puodai.

Mokslininkas Yuvalas Noah Harari knygoje „Sapiens“ rašo, kad viena didžiausių žmonijos klaidų buvo pradėti kultivuoti žemdirbystę. Užuot lengvai pelnęsi maisto keliaudami ir rinkdami, ką Žemė davė, žmonės ėmė sunkiai dirbti žemę, todėl prisirišo prie vietos, ir ėmė statyti didžiulius miestus, didinti populiaciją, kurią periodiškai vis ištinka nauja bado krizė. Bet tradicijos nemetė. Šiandien, būdami seniai ne agrarine valstybe, bet paklusdami protėvių – kieno gi daugiau? – šauksmui, susiduriame su XXI amžiaus oksimoronais: renkame į valdžią nebeegzistuojančius valstiečius (logiškai oponentai turėtų būti grafai ir bajorai), žiniose aukščiausios tragedijos natos pasigirsta dėl derliaus – per didelio arba per mažo, derybose su ES visada žemdirbystės akcentai nurungs smulkųjį verslą ar kultūrą. O kultūroje ta jos dalis, kuri susijusi su kaimu ir tradicija, atėjusia iš šimtmečių praeities, visada bus prioritetinė. Ne deklaratyviai, bet realiai. Nes jai visada gresia kosmopolitiniai pavojai ir ją reikia apginti.