Užsikrėtusiųjų koronavirusu daugėjo, tad pietūs restorane atrodė nebe malonumas, o beprotystė. Vėliau apskritai buvo uždrausta valgyti su kitais žmonėmis. Netrukus uždrausta ir valgyti vieniems. O tada viskas užsidarė. Daug kartų skaičiuota, kiek kainavo tokie nesuvalgyti pietūs: kiek kartų nevažiuota traukiniu, kiek neiškviesta taksi, kiek nesuvalgyta desertų ir neduota arbatpinigių padavėjams. Tačiau buvo ir emocinių nuostolių. Motyvacija slopsta, vieniši žmonės tampa vienišesni, pasaulis stoja. COVID-19 pandemija sudrumstė mums įprastą gyvenimą. Tačiau ji pakeitė ir dar kai ką – patį laiką. SUSIJĘ STRAIPSNIAI Užsidaryti – ne išeitis: pandemija paskatino grįžti pas tėvus arba gyventi didesnėse grupėse (1) Klausk psichoterapeuto: viskas beprasmiška, dukra nebepaskambina, vyras tapo svetimu Dar visai neseniai turėjome mėnesius ir metus. Kas nors nutikdavo lapkritį ar gruodį, šiais metais arba praeitais. Tačiau kai kurie įvykiai tokie didžiuliai, kad padalija pasaulį į prieš ir po – į dabartį ir vis labiau svetimą praeitį. Taip nutinka po karų, tačiau nutiko ir po pandemijos. Koronavirusas atvėrė prarają laike. Visai netolima praeitis staiga atrodo kaip svetima šalis. Dabar kaip mėgėjai archeologai, tyrinėjantys savo pačių praeitį, žvelgiame į daiktus ir randame nedidelių relikvijų iš „anksčiau“ – tos keistos erdvės, kur kažkada gyvenome: nuolatinį bilietą, lūpdažį, išmanųjį laikrodį, batelius nutrintais kulniukais, darbinius drabužius, kurie po šešių mėnesių vilkint tamprias sportines kelnes atrodo absurdiški ir varžo kaip banginio ūsų korsetas. Žinios apie skiepus teikia vilties. Tačiau kiek laiko viskas užtruks, kiek žmonių sutiks skiepytis ir kaip skiepai pasieks paprastus mirtinguosius, vis dar nežinoma. Tikroji priešais nusidriekusi ateitis niūri – galimi karantinai, perpildytos ligoninės ir vis didesni finansiniai nuostoliai. Kiekviena diena ištįsta iki begalybės ir atrodo tokia pat kaip ir praėjusi. Viena savaitė susilieja su kita. Viską atšaukę ir uždarę praradome dar kai ką. To dalyko nerasime „Excel“ lentelėse, nes jis neapskaičiuojamas. Tačiau svarbus. Neatsiejamą mažo ar didelio gyvenimo dalį sudaro trumpos vilties akimirkos. Anksčiau niūrų antradienio rytą padėdavo ištverti viltis, kad laukia smagus penktadienio vakaras ar šeštadienio popietė. Geriau pasijusdavome ir internete ieškodami daiktų savo būsimajam „aš“ – palaidinės, su kuria visada jausimės gerai, krepšio, kuriame tilptų ir kompiuteris, ir knyga. Netrukus uždrausta ir valgyti vieniems. O tada viskas užsidarė. Senajame pasaulyje viltis visada buvo šalia, matoma akies krašteliu – reklaminiame stende, kuris paskatindavo galvoti apie būsimas atostogas arba primindavo rasti tamsius akinius ir kremą nuo saulės; parduotuvės prieskonių skyriuje, kur kario indelis vėliau tapdavo priežastimi susitikti su draugais ir pasigardžiuoti kario troškiniu bei pasikalbėti apie dalykus, kurie nebuvo gyvybės ar mirties klausimas. Dažnai didelę laimės dalį sudaro laukimas, įsivaizduojamos ateities džiaugsmas, nukreipiantis dėmesį nuo nuobodžios, sekinančios ar sudėtingos dabarties. Tačiau dabar net nedideli sprendimai, ką pirkti, ir mintys, ką veikti savaitgalį, primena didžiulę, neįveikiamą pandemijos tikrovę. Nesugebame pabėgti. Iš padebesių su trenksmu grįžtame į žemę – 2020 metais mūsų ateitis buvo atšaukta. Pastaraisiais dešimtmečiais madingesne už ateitį tapo dabartis. Trokštamiausia mūsų eros mąstysena – tai gyventi dabartimi, sąmoningai būti šioje akimirkoje. Žinoma, ši mintis ne nauja; ji – budizmo pagrindas, jos elementų galima rasti daugelyje religijų. Senovėje Horacijus paliepė: „Carpe diem“, o Seneka ragino suvokti, kad turime tik dabartį: „Likusi egzistencijos dalis – tai ne gyvenimas, o tik laikas.“