Ar aš laimingas toks, koks esu? Kokį save aš pateikiu kitiems ir kokį mane mato kiti? Ar aš bijau mirties? O gal labiau nerimauju dėl artimųjų mirties ir savo vienatvės? Ar tai, ką veikiu, prasminga? O gal tik automatiškai kasdien darau tai, kas jau tapo skausmingu įpročiu?

Visi šie klausimai tai iškyla, tai vėl nustumiami į užmarštį, stengiantis nejaukti jais patogios kasdienybės. Bet net ir nuslopintas filosofinis klausimas nenustoja egzistuoti. Nežinau, ar laimingesni tie, kurie jį nutyli, ar tie, kurie palengva bando prisijaukinti, judėti arčiau atsakymų, net ir suvokdami, kad jų gali niekada nebūti.