Mokslininkas Yuvalas Noah Harari knygoje „Sapiens“ rašo, kad viena didžiausių žmonijos klaidų buvo pradėti kultivuoti žemdirbystę. Užuot lengvai pelnęsi maisto keliaudami ir rinkdami, ką Žemė davė, žmonės ėmė sunkiai dirbti žemę, todėl prisirišo prie vietos, ir ėmė statyti didžiulius miestus, didinti populiaciją, kurią periodiškai vis ištinka nauja bado krizė. Bet tradicijos nemetė. Šiandien, būdami seniai ne agrarine valstybe, bet paklusdami protėvių – kieno gi daugiau? – šauksmui, susiduriame su XXI amžiaus oksimoronais: renkame į valdžią nebeegzistuojančius valstiečius (logiškai oponentai turėtų būti grafai ir bajorai), žiniose aukščiausios tragedijos natos pasigirsta dėl derliaus – per didelio arba per mažo, derybose su ES visada žemdirbystės akcentai nurungs smulkųjį verslą ar kultūrą. O kultūroje ta jos dalis, kuri susijusi su kaimu ir tradicija, atėjusia iš šimtmečių praeities, visada bus prioritetinė. Ne deklaratyviai, bet realiai. Nes jai visada gresia kosmopolitiniai pavojai ir ją reikia apginti.