Mąstau, kad įgimto laikinumo trauma yra lyg valktis ant akių, lyg pančiai ant kojų. Šiai traumai rastis didžiausią įtaką padarė nuolatinis fizinio išnykimo pavojus. Pavojus būti sunaikintam ne tik asmeniškai, bet ir grupei: šeimai, genčiai, tautai.

Dirstelkite į istoriją. Nenoriu leistis į viduramžius. Užtenka laiko nuo unijos su Lenkija: beveik nebuvo tokio meto, kai laisvėje ir ramybėje galėtų užaugti ir subręsti bent dvi pilnos kartos. Pastebėkite, kad mūsų nedidelė Tėvynė, kas antra, rečiau – kas trečia karta vis patiria akistatą su priešu: okupantu arba masiškai šalį nusiaubiančia kokios nors spalvos armija.