Beveik visi mes bijome mirti, bet kodėl tada bijome ir gyventi?

Mano vienas draugas bijo pasakyti tėvams, kad planuoja ištekėti į užsienį. Jam beveik 50 metų.
Kitas bijo išsiskirti, nes nežinia, kaip teks dalintis butą.
Draugas, verslininkas, tikrai nemes verslo, kuris jį vimdo – nes juk viskas sekasi puikiausiai. Išskyrus tai, kad jis nekenčia savo darbo.
Dar kiti nenori nieko keisti, nes yra prisirišę prie savo lovų, patogių sofų, gero teliko, vipinio sporto klubo. O be to, gal ten, kur nublokš pokyčiai, nebus bulvių tarkavimo mašinos (o ir nėra).
Jiems visiems ir taip gerai, bet kodėl tada vakarais geria xanaksą?
Dalis negyveno savo gyvenimo, nes augo vaikai ar sirgo tėvai, bet negyvena ir tada, kai vaikai užaugo, o tėvų nebėra… Tada reikia prižiūrėti kapus. „Galėčiau kurti gyvenimą iš naujo, bet nebeturiu laiko nei jėgų,“- kalba šešiasdešimtmečiai (net keturiasdešimtmečiai).
Kartais jie jau neturi nei aistros, nei su kuo kurti. Kol bijojo, gyvenimas, kaip laukinė katė, ėmė ir pabėgo.
Jei jūs galvojate, kad atėjo laikas pokyčiams, jis ir atėjo. Laikas mūsų sąskaitoje yra ribotas kiekis.
Į salą atvykęs vyras pamiršo išdavystę, nutarė mesti senąjį darbą ir imtis to, apie ką seniai svajojo – savo restorano. „Čia man galva išsivalė“, – prisipažino jis, ir tapo aišku, kad prieš pokyčius galva turėtų būti švari. Be surūdijusių stabdžių.

Mes bijome gyventi. Ir tam surandame šimtus priežasčių (kaip bulvių tarkavimo mašina ar kapai), bet iš tiesų tai tėra tik baimė žengti nežinia kur. Pradėti iš naujo. Likti plikam nuogam be jokio įvaizdžio.
Tokio naujo, tarsi gimei vakar.
Tam, kad gyventum.